Andriūnų kalnas, vad. Aukakalniu ir kalno apylinkės

Ši kalva, iškylanti 150 metrų virš jūros lygio ir 23 metrus virš Daugų ežero paviršiaus, yra aukščiausia šio maršruto vieta. Tai yra mitologinę ir kraštovaizdžio vertę turintis kultūros paveldo objektas (Kultūros vertybių registro Nr. 3685). Apie šią vietą iš kartos į kartą sklinda įvairūs pasakojimai: „Aukas, būdavo, vežimais veždavo“, „Ant jo degindavo seniau aukas. Nešdavo ėriukus, aukodavo. Sako, lyg ir pirmų vaikų degino. Seniau kalną ardavo. Tai nuo ežero pusės žemė buvusi labai juoda“, „Ant Aukakalnio Doškonyse aukurus kūreno vaidilutės, žmonės sako, kad ten žmones aukodavo“. Kalva ištisus šimtmečius buvo ariama, todėl archeologiškai patvirtinti šių pasakojimų tikrumą nebėra galimybių, tačiau minima, jog maždaug XX a. vid. ariant šiaurės, šiaurės vakarų šlaitą rasta pajuodusių ąžuolinių stulpų, degėsių ir juodos žemės sluoksnis. 

Visgi Aukakalnio apylinkės, kurias galima plačiau apžvelgti užlipus į viršūnę, yra archeologų tirtos ir mena akmens amžiaus laikus – tai seniausi Daugų ežero apylinkėse užfiksuoti žmonių veiklos pėdsakai.

Už 250 metrų į pietų pusę yra Blynų sala. 1980 metais V. Ušinsko vadovaujama žvalgomoji ekspedicija joje rado titnaginių rėžtukų, gremžtukų, kaulų fragmentų, molinių indų fragmentų, strėlių antgalių, datuojamų mezolitiniu episvidriniu ir vėlyvojo neolito laikotarpiais. 

Už 500 metrų į vakarų pusę, kitame ežero krante yra Daugų salos senovės gyvenvietė, vietinių žmonių vadinama Salos piliakalniu arba „Kiaulės nugara“.  1928 metais dirbtinai pažeminus ežero lygį ir atsitraukus krantui, vietos gyventojai rado akmeninių kirvukų. 1962–1980 metais žvalgymų metu gyvenvietės teritorijoje rasta molio tinko, titnago skaldos bei neolito laikotarpio radinių, o 2001 metais vykdyti žvalgomieji kasinėjimai parodė iki 1 metro kultūrinį sluoksnį su mezolito ir neolito radiniais, I tūkst. antros pusės keramika.

1980 metais grublėtosios keramikos dirbinių taip pat rasta ir pakrantėje netoli sodybos, esančios į pietus nuo Aukakalnio. Visa tai rodo, kad Aukakalnio apylinkėse buvo gyvenama nuo žilos senovės. Kodėl ši vieta visuomet taip traukė ir tebetraukia žmones? Atsakymas slypi čia pat, vadinamuose „Tarpusaliuose“ – ežero plote į pietvakarius nuo Aukakalnio. Ši ežero vieta yra plati ir gana uždara su vos 4–6 metrus siekiančiu gyliu. Patogesnės vietos, kur efektyviai būtų galima žvejoti akmens amžiaus žvejybos priemonėmis – tinklais ir žeberklais Daugų ežere nėra, be to, pusiasaliai ir salelės čia apsistojusiems gyventojams visuomet teikė saugumo. 

Nuo Aukakalnio žvelgiant šiaurės, šiaurės vakarų kryptimi atsiveria Doškonių kaimo peizažas. Žinomi du Doškonių kaime rasti monetų lobiai. Tarpukario spaudoje minimas apie 234 sidabrinių monetų lobis, surastas 1925 metais, o 1956 metais rastas antras lobis, kurį sudarė virš 200 sidabrinių  XVIII–XIX a. monetų.

Nuo Aukakalnio žvelgiant Daugų kryptimi už 400 metrų pamatysime kalną, vadinamą „Perkasu“ (nuo žodžio „kasti“). Kalno šlaitas į ežerą iš tiesų turi dirbtinio reljefo formavimo požymių. Apie šį kalną, esantį kitame krante priešais Daugų salos senovės gyvenvietę, užrašytas ne vienas pasakojimas. Pasakojama, kad „seniau iš ten ragana ėmusi žemes ir pylusi piliakalnį“ arba kad „velnias susitarė su merga ir norėjo perpilti ežerą. Atnešė prijuostę, išpylė, atsirado Perkaso kalnas. Bet užgiedojo gaidžiai ir ežero taip neužpylė“. Užrašytas ir platesnis pasakojimas: “Viena pamaldi bobelė kiekvieną rytą iš Doškonių kaimo eidavusi į bažnyčią. Vieną rytą ta bobelė ėmusi kiek ir pramigusi. Išbėgusi tekina, bet dar prie kaimo išgirdusi bažnyčios varpus skambinant. Dievuliau, pavėlavau – pagalvojo bobelė.: „Kad koks velnias mane per ežerą lieptu pervestų“. Tuoj išdygo nelabasis ir sako: „Atiduok dūšią – pervesiu“. Susitarė. Velnias ėmė nešti akmenis, žvyrą, pilti taką per ežerą, jau nedaug buvo belikę, bet sugiedojo gaidys ir velnias dingo nebaigęs darbo.“ 

Stende naudota informacija iš šių šaltinių: V. Ušinskas. Archeologinių tyrimų ataskaita; A. Navarackas. Archeologinio paminklo pasas; V. Vaitkevičius. Daugų ežeras ir apylinkės. 1994 m. „Atgajos“ kelionei dviračiais.