Ar galėtumėte patikėti, kad vos už keliolikos metrų nuo ten, kur stovite, tarpukario ėjo Lenkijos ir Lietuvos demarkacinė linija? Jūs stovite Lietuvoje, o kitoje Merkio pusėje – jau Lenkija.

1918 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę bei įsiplieskus kovoms su lenkais Varėnos reikšmė ir svarba tampa daugiau nei akivaizdi. Anot istoriko dr. Č. Laurinavičiaus, „<…> atrodytų, kad Varėna buvo nelyginat lietuviškais Termopilais, kuriuos lietuviams būtina buvo ginti su nemažesniu atkaklumu, kaip kad savo laiku rusai gynė Stalingradą“.

Varėnos situacija lietuvių ir lenkų kovose, o ir kartu vykstančiose kovose su bolševikais 1920 m. rudenį buvo itin sudėtinga. 1920-09-27 Suvalkuose prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos deryboms dėl demarkacinės linijos tarp šalių nustatymo, Lenkijos kariuomenė iš Gardino ėmė skverbtis link Varėnos. Kautynės ties Varėna itin aštrios buvo 1920 m. spalio spalio 3-4 d. – lenkai užėmė geležinkelio stotį. Iš Alytaus link Varėnos sutraukti 3-iasis bei 6-asis pėstininkų pulkai bandė ją atsiimti, tačiau nesėkmingai.

1920-10-07 Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis turėjo įsigalioti spalio 10 d., tačiau spalio 8 d. L. Želigovskio vadovaujami lenkai sulaužę Suvalkų sutartį, užėmė Vilniaus kraštą ir galutinai įsitvirtina Varėnos stotyje. 1920-11-29 Kaune su Želigovskio atstovais pasirašius paliaubų sutartį tarp Lietuvos ir užgrobto Vilniaus nustatyta neutralioji zona. Tautų Sąjungos Taryba 1922-02-03 nubrėžė naująją Lietuvos ir Lenkijos demarkacinę liniją, kuri kovo 15 d. Paryžiuje posėdžiavusios Ambasadorių konferencijos sprendimu pripažinta valstybine Lietuvos ir Lenkijos siena. Jos Lietuva niekada oficialiai nepripažino. Būtent čia, Merkio upe ėjusi linija nuo dabartinės Senosios Varėnos atskyrė jos dalimi visą laiką buvusią Mitrauką, kuri pakliuvo į Lenkijos pusę. 1935-07-29 „Lietuvos aide“ rašoma: „Varėna – liudininkė skaudžios lenkų padarytos mums skriaudos: ji administracijos linijos perskirta į dvi dalis. Merkys ir ant jo pastatytas stulpas su lenkišku ereliu ir užrašu „Polska“, dideli užrakinami vartai ir lenkų kareiviai perskyrė vieningą, kaip čia kalbama, varėnių šeimą. <..> Girdis iš anos pusės lietuviški balsai: motina šaukia vaiką, vyras lietuviškai keikia nerangų arklį, vaikai  nedrąsiai prie tilto prisiartinę spokso į mus“.

Iš tiesų Mitrauką atskyrus nuo Senosios Varėnos apibus Merkio virė gyvenimas, gyventojai vykdavo aktyviai buvo gabenama kontrabanda, tuo aktyviai užsiėmė ir vietos žydai. Kaip prisimena iš Mitraukos kilusi Aleksandra Kaminskienė (gim. 1924), „An cylto buvo rubežus, buvo lenkų būdelė ir Lietuvos budelė. An cylto stovėj lenkai. Tai kap rajkia buvo nuveic Lietuvon, rajkia leidimas turėc. Jau be leidimo už rubežo nenuaisi. Ca buvo gi kareivinės, ana kur Mitraukon, an kalno. Norėdamas ajc Lietuvon, turėjai kareivinėse išsiimc leidimų. <…>. Paduoda leidimų, tadu kap jau baigi, atneši vėl jiem paduodzi. Va kap buvo. Vienon pusėn gi vaikščiojo lenkai, kiton – lietuviai. Lietuvon ajdavom apsipirkc, ba ty viskas pigiau buvo. O už lenkų buvo daug brangiau. Tai jau būdavo mum kų duoda [parsinešt], ale gi krato būna, ale jau būdavo nieko, nemato“.