Daugai

Šis dviračių maršrutas kviečia atrasti du netikėtus Daugus ir Varėną sujungiančius kelius.  Iš Varėnos į Daugus trasa veda smėlingais Glūko ir Paručių miškų pušynais per retai apgyvendintas Pamusių, Vaikantonių ir Kančėnų kaimų apylinkes. Per pusdienį įveikę 25 kilometrus, apvažiuosite Daugų (Didžiulio) ežerą. Ši trasos dalis jums pasiūlys ne tik ramų keliavimą Daugų ežero gamtos apsuptyje, neretai visiškai priartėjant prie ežero pakrančių, bet ir ne vieną įdomų ežero pakrantės ir apylinkių lankytiną objektą – nuo neogotikinės Bukaučiškių koplyčios ir buvusio Alytus–Varėna geležinkelio  iki pirmuosius pakrančių gyventojus menančio Aukakalnio. Kelyje iš Daugų į Varėną atrasite itin netikėtą istorinį objektą – tarpukariu veikusį Lietuvos karinį poligoną.

Daugų ežero apylinkėse išsidėsčiusių senovės gyvenviečių radiniai liudija, kad priešistorinių žvejų ir medžiotojų čia gyventa dar nuo akmens amžiaus, t. y. daugiau kaip 6 tūkst. metų. Pats Daugų miestas pirmą kartą paminėtas Kryžiuočių karo kelių aprašymuose 1384 metais, kaip patogi vieta apsistoti kariuomenėms, keliaujančioms į Trakus ir Vilnių. Apie 1393 metus Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įsteigė Daugų bažnyčią, o į pietus nuo jos įkūrė dvaro sodybą. Archeologiniai duomenys ir istoriniai šaltiniai rodo, kad Vytauto Didžiojo dvaras stovėjo dabartinių miesto kapinių teritorijoje. Tai  buvo medžioklės rezidencija, į kurią neretai užsukdavo ir kiti valdovai, pvz., 1420 metais joje lankėsi karalius Jogaila. Yra žinomi bent keturi Vytauto Didžiojo laiškai, išsiųsti iš Daugų. Pats iškalbingiausias iš jų – kvietimas Prūsijos ordino magistrui Pauliui fon Rusdorfui ir didžiajam maršalui Henrikui Holtui atvykti į Vilnių, į būsimas karūnacijos iškilmes. Po Vytauto Didžiojo mirties, Daugų dvaro sodyba toliau egzistavo ir įvairūs didikai ją valdė iki pat XVIII a. pradžioje Lietuvą užklupusio maro, kai dvaras buvo apleistas ir sunyko.  XVI a. Daugai priklausė karalienei Bonai Sforcai, kurios nurodymu 1555 m. buvo pastatyta antroji bažnyčia ant Šventapetrio kalvelės, o šalimais įrengta prieglauda (špitolė). Vėliau Daugai atiteko Žygimantui Augustui.
Nuo 1630 m. Daugus valdė LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila. Žinomas faktas, kad 1639 m. birželio 14 d. Daugus aplankė karalius Vladislovas Vaza. Pasakojama, kad į Daugus karalius atkeliavo prastos savijautos, jausdamas akmenligės skausmus. Dauguose iš karaliaus kūno pasišalino dalis akmenų ir jis pasijuto geriau. 

1792 m. Daugams suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas – alebarda, trumpu kalaviju ir skydu ginkluotas kilmingas karys, kurį vietos gyventojai netrukus pavadino kunigaikščiu Daugiu. Deja, miesto teisėmis Daugai džiaugėsi neilgai, nes po 1795 metų trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Daugai pateko į carinės Rusijos sudėtį ir miesto savivalda buvo panaikinta. Daugio vaizdinys menininkų atgaivintas jau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais, o 1998 metais herbas oficialiai atkurtas. Atvykstančius iš Alytaus pusės nuo 1979 metų pasitinka Algimanto Zubavičiaus iniciatyva pastatyta ir senųjų herbo atvaizdų įkvėpta kunigaikščio Daugio skulptūra. 

1831 metų sukilimo metu Dauguose buvo sukurtas sukilėlių būrys, kuris prisijungė prie G. Oginskio Trakų apskrities sukilėlių, o 1863 metais netoli Daugų F. Kolyškos būrys kovėsi su caro kariuomenės pėstininkais. 1919 metais prie Daugų vyko kovos su bolševikais. Daugus buvo užėmę ir lenkai.  Daugų kapinėse palaidoti 1920 metais mūšyje su Lenkijos kariuomene ties Varėna žuvę 9 Lietuvos kariai savanoriai.

XIX a. pab. Daugų ežero šiauriniu pakraščiu nutiesus Alytus–Varėna  plentą, o pietuose geležinkelį, išaugo gyventojų skaičius, pagyvėjo prekyba, bet senoji Turgaus aikštė ir tuometinis miesto centras imtas intensyviai užstatyti, todėl XX a. pradžioje Daugų turgūs vykdavo tiesiog gatvėse. 

Dabartinis miesto centras čia palaipsniui persikėlė apie 1940 metus aktyvių miesto gyventojų iniciatyva įkūrus naująją Turgaus aikštę. Patogia turgaus vieta gyventojams ilgai naudotis nebuvo lemta, nes Lietuva netrukus buvo okupuota. Turgaus aikštės grindinys sugėrė nužudytų partizanų kraują. Prieš okupacinį sovietų režimą Daugų apylinkėse kovojo legendinio Laisvės kovos karžygio Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujama Dainavos apygardos Geležinio vilko grupė. Partizanų atminimui aikštėje pastatytas tipinis atminimo ženklas, o Daugų miesto kapinėse palaidoti buvusios Daugų stribų būstinės kieme surasti partizanų palaikai.  

1914–1926 metais Daugų bažnyčios klebonu dirbo Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas, pas kurį dažnai atvydavo  Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su šeima. V. Mironas daug prisidėjo prie Lietuvos mokyklų tinklo plėtros, remdavo perspektyvius, besimokančius jaunuolius, todėl 2007 metais Daugų gimnazijai buvo suteiktas Vlado Mirono vardas.

Žydų bendruomenė Dauguose minima nuo XVII a. Po 1804 metais paskelbto caro statuto, pagal kurį žydai buvo įpareigoti išsikelti iš kaimų, žydų skaičius Dauguose augo, pvz., 1897 metais iš 1288 gyventojų 311 buvo žydų tautybės. Tarpukariu dauguma miestelio verslo įstaigų priklausė žydams. Žydai turėjo sinagogą, atskiras kapines. Bendruomenei vadovavo rabinas. Paskutinis Daugų rabinas buvo Nochumas Šeras. 1941 metais naciai visą Daugų žydų bendruomenę sunaikino Alytaus Vidzgirio miške. Sinagoga ilgą laiką stovėjo apleista, 1956 metais pertvarkyta į kultūros namus. Pastatas prarado originalią išvaizdą.

Gyventojų skaičius bėgant amžiams kito nuo kelių šimtų iki daugiau kaip tūkstančio: 1662 m. – 217 gyventojų,  1795 m. – 418 gyventojų, 1880 m. – 833 gyventojai, 1905 m. – 1630 gyventojų. Beje, 1712 m. duomenimis, po Lietuvoje siautusio karo su švedais ir bado miestas visai sunyko, minimas tik vienas likęs Daugų gyventojas – smuklininkas. 

Paskutinę Daugų miesto plėtrą ir gyventojų skaičiaus padidėjimą lėmė 1960 metais įvykdytas Alytaus žemės ūkio technikumo perkėlimas į Daugus ir jo plėtra 1977 metais. 

Legenda  apie Daugus XVI a. valdžiusią karalienę Boną ir Šventapetrio kalnelį: 

Pasakojama, kad karalienei labai patikęs Daugų ežeras ir ji su dvariškiais laiveliais plaukiojusi po ežerą. Tik staiga iš vandens iškilusi milžiniška žuvis pabaisa ir puolusi karalienės laivelį. Palydovai visaip bandė žuvį nubaidyti, bet ši plaukė vis artyn. Karalienė ėmusi šauktis Dievo pagalbos, prižadėdama pastatyti Dauguose bažnyčią ir prieglaudą, jei išliks gyva. Galiausiai vienas iš dvariškių pataikęs žuviai ietimi į akį ir ši pranykusi vandenyje. 

Jeigu yra techninės galimybės, būtų verta įdėti QR kodą su Daugų himno nuoroda. 

Tai grupės Skylė daina „Miestas iš Dievo raidės“, specialiai sukurta Daugų miestui, apie jo istoriją ir mitologiją.  Nuoroda Youtube: https://www.youtube.com/watch?v=vEGaF6P9GhQ
Stende naudota informacija iš šių šaltinių: R. Baliukonienė, Daugai; V. Bukaitė. Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas; A. Miškinis. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai; J. Sakalas. Kai Dauguose karaliai žvejojo, G. Lučinsko archyvas.