Rusijos imperijai stiprinant pasienio teritorijas, miškuose į šiaurę nuo Senosios Varėnos, tarp Glėbo ir Glūko ežerų bei Varėnės upės įrengta kariuomenės vasaros stovyklą su artilerijos poligonu. Stovyklą įrengta rytiniame Varėnės krante, o poligonas vakariniame.

Nedidele nepriklausoma gyvenviete su sava infrastruktūra tapusi stovykla darė įtaką ir netoliese buvusiai Senajai Varėnai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Senojoje Varėnoje atsirado daug naujų darbo vietų, ypač statybos ir karinės stovyklos infrastruktūros priežiūroje. Miestelis išaugo, jame pradėjo vystytis pramonė (ypač statybos), prekyba, amatai, įrengtas malūnas. Pastatyta daug mūrinių namų, miestelyje įsikūrė rusų karininkai. 1897 m. Senojoje Varėnoje suskaičiuoti 903 gyventojai, su kariškiais – 2624 žmonės. 

Po karo infrastruktūra buvo nuniokota, o pastatai išdalinti įvairioms institucijoms. XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos kariuomenė, atlaikiusi Nepriklausomybės kovas, buvo pertvarkoma taikos meto sąlygoms. Kovinis rengimas tapo svarbia kariuomenės parengties užtikrinimo dalimi, todėl reikėjo specializuotų pratybų vietų. Viena tokių buvo Varėnos poligonas, pradėtas naudoti 1925 m.

Lietuvos Respublikos Prezidentas ir karinė vadovybė stebi pratybas Varėnos poligone. 1930 m. rugpjūčio 14 d.

Pratybos vykdavo birželio–rugpjūčio mėnesiais, daugiausia dalyvavo artilerijos, pėstininkų ir kavalerijos dalys. Buvo naudojami kilnojamieji taikiniai, o 1930 m. pirmą kartą surengtos jungtinės pratybos su aviacija. Poligonui vadovavo speciali komanda, kuri rūpinosi pratybų eiga, karių aprūpinimu ir saugumu. Dėl artumo Lenkijos sienai buvo griežtos apsaugos taisyklės, o gyventojams drausta lankytis pratybų metu. Iki pratybų likus dviem savaitėms buvo informuojami visi aplinkinių vietovių gyventojai, gyvenvietėse ir ant poligono paribį žyminčių stulpų iškabinami skelbimai, kuriuose įspėjama ne tik neiti į pavojingas zonas, bet ir nerinkti iššautų sviedinių, neliesti kito karių turto. Nepaisydami šių apsaugos priemonių ir įspėjimų, vietos gyventojai vis tiek eidavo į poligono teritoriją vykstant šaudymo pratyboms, rinkdavo sviedinių skeveldras ir nesprogusius sviedinius88. Šiuos įpročius jie įgijo dar tais laikais, kai poligonas priklausė carinės Rusijos kariuomenei: gretimų apylinkių gyventojai čia rinkdavo šovinių gilzes, sviedinius, skeveldras ir parduodavo metalo supirktuvėms. Todėl  aptariamuoju laikotarpiu poligono vadovybei teko gana griežtai kovoti, kad išgyvendintų šį reiškinį. Keblumų kėlė ne tik ši gyventojų veikla, bet ir karių daiktų perpirkimas, kariuomenės turto grobstymas. Dažniausiai gyventojai išpjaustydavo telefono kabelius, ir jokie žodžiai ar rašytiniai įspėjimai negalėjo atgrasyti jų nuo šios veikos.

Dėl Varėnos poligono trūkumų, vietos stokos, artumo prie Lenkijos sienos ir vietinių gyventojų įpročių 1931 m. buvo įsteigtas naujas poligonas Gaižiūnuose (Jonavos rajone). O Varėnos artilerijos poligonas apžėlė mišku, kuriame slypi daug sprogimų paliktų duobių ir rankomis supiltų žemės bastionų. Vieną iš tokių bastionų Jūs atrasite sekdami nuorodas.

Medžiaga parengta naudojantis Linos Kasparaitė-Balaišės straipsniu LIETUVOS KARIUOMENĖS VARĖNOS POLIGONAS XX A. 3-IAJAM E DEŠIMTMETYJE